1455 m. vasara

Pagaliau mano vestuvių diena. Stoviu prie bažnyčios durų geriausia savo suknia, juosta smarkiai suveržtu liemeniu, plonytėmis rankomis, paskendusiomis absurdiškai plačiose rankovėse. Gobtuvas taip svarina galvą, kad aš sulinkusi po smailiu vielos karkasu. Motina stovi šalia manęs, ji palydės iki globėjo Edmundo Tiudoro, kuris, aišku, nutarė — kaip bet kuris protingas globėjas, — jog man būtų naudingiausia ištekėti už jo: geresnės partijos už save mano globėjas negalėjo rasti.

Šnibždu motinai: „Aš bijau“, o ji palenkia galvą pasižiūrėti. Siekiu jai tik iki peties. Man vos dvylika, aš dar visai mergaitė, krūtinė plokščia kaip lenta, kūnas po sunkiais prabangių drabužių sluoksniais visai beplaukis. Į korsetą teko prikimšti medžiagos, kad atrodytų panašu į krūtis. Esu vaikas, siunčiamas atlikti moters pareigos.

— Nėra tau ko bijoti, — burbteli.

Mėginu dar kartą.

— Tikėjausi likti mergele kaip Žana D’Ark, — maldauju traukdama ją už rankovės. — Juk žinote. Tik apie tai ir svajojau. Tikrai. Troškau tapti vienuole. Ir dabar tebetrokštu. Jaučiu, kad esu pašaukta. Tokia galbūt Dievo valia. Mums reikia patarimo. Pasiklauskime kunigo. Paklauskime dabar, kol ne per vėlu. Galbūt Viešpats nori pasilikti mane sau? Jeigu ištekėsiu, tai bus šventvagystė.

Ji atsigręžusi suima mano rankas.

— Margareta, — ištaria griežtai, — niekada nepamiršk, kad negali rinktis gyvenimo pati. Tu mergaitė, mergaitės neturi pasirinkimo. Net vyro negali išsirinkti, nes esi karališko kraujo. Vyras visada būna parenkamas. Vyrą tau visada išrinks kiti. Karališko kraujo asmenims draudžiama rinktis sutuoktinį patiems. Pati gerai žinai. Be to, priklausai Lankasterių giminei. Sąjungininkų nepasirinksi. Privalai tarnauti savo namams, savo giminei ir vyrui. Aš leidau tau svajoti, leidau skaityti, bet atėjo metas mesti į šalį paikas istorijas, sapnus ir atlikti pareigą. Nemanyk, kad galėsi pabėgti nuo jos kaip tavo tėvas. Jis pasielgė kaip bailys, tu šitaip pasielgti negali.

Ši užuomina apie tėvą mane šokiruoja. Motina niekada nekalba apie antrąjį savo vyrą, mano tėvą, nebent bendriausiais žodžiais. Jau noriu paklausti, kaip jis pabėgo, kodėl jis pasielgė kaip bailys, bet bažnyčios durys atsilapoja ir man nelieka nieko kita, tik žengti į priekį, paimti busimojo vyro ranką ir atsistojus priešais kunigą prisiekti būti žmona. Jaučiu, kaip didelė plaštaka suima pirštus, kaip jis atsakinėja giliu balsu. Pati vos kuždu atsakymus. Jis užmauna sunkų velsietiško aukso žiedą man ant piršto, turiu sugniaužti kumštuką, kad nenuslystų. Žiedas gerokai per didelis. Pakeliu akis pasižiūrėti, ar jis tikrai mano, kad tuoktuves galima tęsti, kai žiedas per didelis nuotakos rankai, o jis daugiau nei dvigubai vyresnis, kovų užgrūdintas, ambicijų kupinas vyras. Jis — rūstus valdžios ištroškusios giminės atstovas. O aš — vaikas, besiilgintis dvasinio gyvenimo, maldaujantis žmonių pastebėti, kokia esu ypatinga. Atrodo, kad tai dar vienas dalykas, kuris nerūpi niekam, tik man.

Vedybinį gyvenimą pradėsiu Lamfio rūmuose Pembrukšyre, pačioje šiurpaus Velso širdyje. Pirmus mėnesius neturiu kada ilgėtis motinos ir netikrų brolių, nes viskas taip neįprasta, kad man tenka mokytis iš naujo. Didžiąją laiko dalį leidžiu su tarnais ir kambarinėmis pilyje. Mano vyras su broliu pasirodo ir pranyksta kaip lietus. Mano guvernantė atvyko kartu, kaip ir asmeninė tarnaitė, bet nieko daugiau be jų nepažįstu. Visi čia kalba velsietiškai, spokso į mane, kai paprašau puodelio alaus ar vandens apsiprausti. Taip pasiilgau draugiško veido iš namų, kad džiaugčiausi išvydusi netgi arklininką Vatą.

Mūsų pilis stūkso plikuose kalnuose. Aplink nieko daugiau — tik viršukalnės ir dangus. Pamatau lietaus debesis, atšliaužiančius kaip šlapia užuolaida, pusvalandžiu anksčiau nei lašai ima barbenti į pilko skalūno stogus ir sienas. Koplyčia šalta ir apleista, kunigas nepersistengia atlikdamas savo pareigą. Jis netgi neatkreipia dėmesio į išskirtinį mano pamaldumą. Dažnai užsuku ten pasimelsti, o šviesa krinta iš vakarinio lango ant nuleistos mano galvos, bet niekas to nepastebi. Londonas liko už sekinančio devynių dienų kelio, senieji namai toli. Kartais motinos laiškas užtrunka kelyje dešimt dienų, jeigu ji apskritai parašo. Kartais jaučiuosi kaip pagrobta kovos lauke ir laikoma dėl išpirkos priešo žemėje kaip tėvas. Dievaži, niekas nesijautė toks svetimas ir vienišas kaip aš.

Blogiausia, kad po tuoktuvių nakties nebematau vizijų. Kiekvieną popietę praleidžiu klūpodama, kai užsidarau savo kambarėlyje apsimetusi, kad siuvinėju. Kiekvieną vakarą praleidžiu drėgnoje koplyčioje. Niekas manęs nelanko. Negrįžta nei laužo vizija, nei mūšių, nebešmėžuoja vėliava su angelais ir lelijomis. Meldžiu Švenčiausiosios Dievo Motinos atsiųsti man mergelės Žanos regėjimą, bet kai nieko nesulaukiu, atsilošusi imu bijoti, kad šventoji buvau, kol praradau nekaltybę; dabar esu tik žmona.

Niekas pasaulyje negali kompensuoti šios netekties. Buvau auginta kaip didiko dukra ir karališkos giminės palikuonė, bet asmeniškai labiausiai didžiavausi tuo, kad Dievas kalbėjo su manimi tiesiogiai, pasiuntė man mergelės Žanos viziją. Pasiuntė angelą, persirengusį elgeta, kad viską apie ją papasakotų. Paskyrė globėju Viljamą de la Polį, kad jis, savo akimis regėjęs Žaną, įžvelgtų tokį pat mano šventumą. Bet vėliau Dievas kažkodėl pamiršo savo planą ir atidavė mane vyrui, kuriam nė kiek nerūpi mano šventumas ir kuris, griežtai vykdydamas santuokos priesaiką, atima man nekaltybę ir vizijas per vieną siaubingą naktį. Kodėl Viešpats mane parinko, o vėliau apleido, niekaip negaliu suprasti. Kam reikėjo pasirinkti, jeigu vėliau pameti šitame Velse? Jeigu Jis būtų ne Dievas, sakytum, kad prastai suplanavo. Juk čia nėra ką nuveikti, juolab niekas nemato mano šviesos. Čia netgi blogiau nei Blestou, kur žmonės bent skųsdavosi, kad esu perdėtai šventa. Čia jie to net nepastebi, baiminuosi, kad būsiu užkasusi savo talentą ir pasaulis niekad nepamatys, jog esu švyturys.

Mano vyras, galiu spėti, gražus ir drąsus. Dieną nei jo, nei brolio beveik nematau, nes jie, karaliaus pavedimu, amžinai išjoję malšinti vietinių sukilėlių. Edmundas visada joja pirmas; Džasperas, jo brolis, prie šono kaip šešėlis. Jie netgi vaikšto vienodu žingsniu, žirglioja neatsilikdami vienas nuo kito nė per žingsnį. Tarp jų tik metų skirtumas. Kai pirmą kartą išvydau, palaikiau dvyniais. Abu tokiais pat nelemtais rausvai gelsvais plaukais ir ilgomis siauromis nosimis, abu aukšto ūgio, liesi, bet vėliau sustorės, o ta diena ne už kalnų. Prasižioję kalbėti moka užbaigti vienas kito sakinį ir amžinai juokiasi iš pokštų, kuriuos vieni patys tesupranta. Su manimi beveik nesišneka, juolab nepaaiškina, kas ten tokio juokingo. Broliai pamišę dėl ginklų ir gali visą vakarą prašnekėti apie tai, kaip reikia įtempti lanką. Neįsivaizduoju, kad jie galėtų vykdyti Dievo valią.

Pilyje nuolatinė parengtis, nes kariaujančios pusės ir ginkluotų kareivių grupuotės amžinai puldinėja gretimus kaimus. Kaip ir bijojo motina, visur žmonės nerimsta. Aišku, čia dar blogiau, nes velsiečiai ir taip puslaukiniai. Niekas per daug nepasikeitė, kai karalius atsitokėjo, nors prasčiokams liepta džiaugtis: vos atsigavęs jis vėl susirgo, ir kai kas šneka, kad taip bus visada: gyvensime su karaliumi, kuris nesugeba likti sąmoningas. Tai, matyt, nelabai gerai. Pati suprantu.

Vyrai ginklu priešinasi karaliaus valdžiai. Iš pradžių skundėsi augančiais mokesčiais dėl karo su Prancūzija, dabar — kad karai baigėsi, bet prakišome viską, ką iškovojo narsesnis karaliaus tėvas ir senelis. Visi vieningai nekenčia prancūzės karalienės, kuždasi, kad karalius žmonai po padu, kad prancūzė moteris valdo šalį ir geriau jau gyventi prie Jorko hercogo.

Kiekvienas, kas jaučia pagiežą kaimynui, naudojasi proga išversti jo tvorą, be leidimo pamedžioti jo valdose, nukniaukti malkų. Kyla triukšmas, ir Edmundui tenka keliauti vykdyti teisingumo. Keliais joti pavojinga, nes šlaistosi plėšti ir grobti įpratusių kareivių šutvės. Kai sugalvoju su tarnu išjoti į kaimelį pilies papėdėje, privalau pasiimti ginkluotą sargybinį. Matau išbalusius veidus, nuo bado įkritusias akis, niekas man nesišypso, nors turėtų džiaugtis, kad nauja pilies ponia rodo susidomėjimą. Kas daugiau, jeigu ne aš, užstos juos šiame pasaulyje? Tik negaliu jų suprasti, nes visi kalba Velso tarme, o jeigu prieina artėliau, tarnai nuleidžia ietis ir liepia trauktis. Akivaizdu, kad prastuomenei, kaip ir pilyje, nesu šviesulys. Man dvylika, ir jeigu žmonės nesupranta, kad esu spindulys tamsiame pasaulyje, kada jie tai pamatys? Ir kaip jie galėtų praregėti, jeigu nemato nieko daugiau šitam apgailėtinam Velse tik purvą?

Edmundo brolis Džasperas turėtų gyventi už kelių mylių, Pembruko pilyje, bet namie jis retai lankosi. Arba dėl taikos Anglijoje karaliaus dvare stengiasi išlaikyti erzinantį santykį tarp Jorkų giminės ir karaliaus, arba gyvena pas mus. Ar keliautų pas karalių, ar grįžtų namo, paniurusiu nuo susirūpinimo veidu, kad karalius vėl nugrimzdo į transą, kelias pro Lampfį visada atveda pas mus pietų.

Per pietus mano vyras Edmundas kalbasi tik su broliu. Man nepasako nė žodžio, nors esu priversta klausytis, kaip jie nerimauja, kad Jorko hercogas Ričardas nepareikštų savo teisių į sostą. Jo patarėjas — Ričardas Nevilis, Varviko grafas, ir abu pernelyg ambicingi, kad klausytų miegančio karaliaus. Daug kas šneka, jog šalis nėra saugi regento rankose, ir jeigu karalius neatsipeikės, Anglija neįstengs išlaukti tuzino metų, kol jo sūnus suaugs valdyti. Kažkas turi paimti sostą, kraštui negali vadovauti miegantis karalius ar kūdikis.

— Neištversime ilgai dar vieno regento, mums reikia karaliaus, — prataria Džasperas. — Dievas mato, reikėjo tau ją vesti daug anksčiau. Dabar laikas būtų mūsų pusėje.

Nukaitusi nudelbiu akis į lėkštę, prikrautą perkepusių, neatpažįstamų mėsos gabalų. Velse medžioja geriau nei ūkininkauja, todėl patiekalai — vis kitoks paukštis ar žvėris mėsininko porcijomis. Ilgiuosi pasninko, kai valgoma tik žuvis, tada pasiilginu jį, kad išvengčiau lipnių mėsgalių. Visi smaigsto durklais į patikusius kąsnius bendroje lėkštėje, duonos kriaukšlę mirko į padažą, rankas braukia į kelnes, o burnas šluostosi rankogaliais. Netgi ant pakylos patiekalus mums atneša ant plokščių duonos kepalų, kurie vėliau suvalgomi. Jokių lėkščių ant stalo! Servetėlės, akivaizdu, laikomos prancūziška išmone; velsiečiai laiko patriotizmu šluostytis lūpas į rankoves ir kaip relikvijas nešiojasi šaukštus, užkištus už aulo.

Knaibau mėsos gabaliuką. Nuo riebalų kvapo vartosi skrandis. Dabar jie aptarinėja man girdint, lyg būčiau kurčia, mano vaisingumą ir galimybę, kad, išvarius karalienę iš Anglijos, o jos kūdikiui mirus, mano sūnus būtų didžiai tikėtinas karaliaus įpėdinis.

— Manai, karalienė pasiduos? Manai, Margareta Anžu nekovos dėl Anglijos? Ji gerai žino savo pareigą, — juokiasi Edmundas. — Kai kas šneka, kad jos nesulaikė net miegantis vyras, pradėjo kūdikį be jo. Girdėjau, privertė arklininką ją apžergti, kad tik karališkas lopšys neliktų tuščias vyrui sapnuojant.

Priglaudžiu delnus prie liepsnojančių skruostų. Darosi nepakenčiama, bet niekas nepastebi, kaip man nepatogu.

— Užtenka, — nukerta Džasperas. — Ji yra gera dama, ir man neramu dėl jos ir kūdikio. Susilauk kūdikio ir nekartok man paskalų. Jorko, kuris augina keturis sūnus, pasitikėjimas savimi auga sulig kiekviena diena. Mums reikia parodyti, kur tikras Lankasterių įpėdinis, reikia priminti jų pasipūtimą. Stafordai ir Holandai jau turi įpėdinius. Kur Tiudorų-Bofortų berniukas?

Edmundas nusijuokia ir siekia įsipilti vyno.

— Stengiuosi kiekvieną naktį, — atsako. — Patikėk manim. Neišsisukinėju nuo pareigos. Nors ji visai vaikas ir per daug nesidžiaugia, darau tai, ką privalau.

Pirmą kartą Džasperas nudelbia mane spėliodamas, kaip aš vertinu šitą šaltą vedybinio gyvenimo apibūdinimą. Atremiu jo žvilgsnį sukandusi dantis. Nenoriu jo užuojautos. Tai mano kryžius. Santuoka su jo broliu šioje prasčiokų pilyje šlykštaus Velso vidury yra mano kryžius; nešu jį ir žinau, kad Viešpats apdovanos mane už tai.

Edmundas sako broliui gryną tiesą. Kiekvieną bendro gyvenimo naktį jis ateina į mano kambarį svirduliuodamas nuo vyno, kurio prisiliuobia per vakarienę kaip kriaučius. Kiekvieną dieną įsirango į lovą, suima ranka naktinius, lyg jie nebūtų iš puikiausių Valensijos nėrinių, mano susiūti smulkyčiais dygsneliais, pakelia juos, kad galėtų prisispausti prie manęs. Kiekvieną naktį griežiu dantimis nė žodeliu nesipriešindama, net neinkšdama iš skausmo, kai paima grubiai ir nemeiliai. Ir kiekvieną naktį po kelių minučių jis pakyla iš mano lovos, užsimeta apsiaustą ir be „ačiū“ ar „viso gero“ pasišalina. Neištariu nė žodelio nuo pradžios iki pabaigos; jis taip pat. Jeigu įstatymai leistų moteriai nekęsti savo vyro, nekęsčiau jo kaip prievartautojo. Bet neapykanta gali pagimdyti nesveiką kūdikį, todėl stengiuosi nejausti jam neapykantos, netgi slapčia. Bet vos tik vyras išeina, išsliuogiu iš lovos ir atsiklaupiu tebeuosdama gaižų jo prakaitą, tebejausdama deginantį skausmą tarp kojų, meldžiuosi Švenčiausiajai Mergelei, kuriai pasisekė išvengti to per maloningą bekūnės Šventosios Dvasios apsilankymą. Meldžiu jos, kad atleistų Edmundui Tiudorui už kančias, kurias man, jos dukteriai, ypač mylimai Dievo, be nuodėmių ir, žinoma, be gašlumo, suteikia. Po kelių santuokos mėnesių esu tokia pat šalta, kokia buvau maža mergaitė, ir man atrodo, jog niekas moters taip neišgydo nuo geidulių kaip santuoka. Dabar suprantu, ką turėjo galvoje šventasis, kai sakė, kad geriau vesti negu sudegti. Iš patirties žinau: kai susituoki, tikrai nesudegsi.